Smagiausias laikas yra tas, kurį praleidžiame kartu. Šįkart mes (net trys klasės) Vilnių tyrinėjome Kultūros paso siūlomose ir pačių suplanuotose edukacinėse veiklose: aštuntokai dalyvavo edukacijose „Vilniaus katedros požemiai“ ir „Senasis bokštas- užkopk, pažink, patirk“, aplankė Valdovų rūmus ir užkopė į Trijų kryžių kalną; septintokai dalyvavo edukacijoje „UNESCO saugomo Vilniaus senamiesčio panoramos“ bei „Vilniaus katedros požemiai“, aplankė Gedimino pilį ir Prezidentūrą; šeštokai dalyvavo orientaciniame žaidime „Nedingęs Vilnius“, aplankė bernardinų vienuolyną, Katedrą, Valdovų rūmus, Gedimino pilį. Žinoma, mūsų tarpe buvo norinčių ne tik atsiduoti istorikų, menininkų kurtai miesto dvasiai, bet ir atiduoti visus turimus pinigus prekybos centrui „Ozas“. Kas ten valgė, o kas ir sužieduotuvių žiedelių prisipirko, nors reikėjo akinių nuo saulės… Toks jau gyvenimas: kai širdis dainuoja, akys vilioja, o protas tuo tarpu tik paskaičiuoja.

    Palikome Vilniuje jėgas, išjungėme žingsniamačius ir supratome, kad mokytis tokiose kelionėse linksmiau, įdomiau. O tada… Kelionė namo buvo ypatinga: šitiek pasižadančių žmonių vienoje vietoje galima pamatyti gal tik kokioje nors valstybinėje Priesaikoje. Grįžtantis autobusas „braškėjo per siūles“ nuo galingais balsais išgiedamos priesaikos: „aš tavo širdį paversiu į deimantą…“ Ech, iš tiesų, kelionės yra deimantinių širdžių kalvės. Tebus draugystė ir meilė tarp mūsų klasių per amžius!

    Protarpiais nuskambėdavo ir „be tavęs sunku gyventi“. (Atrodo, kad tai buvo skirta mylimiausiai pamokaiJ). Atleiskite mums, jei trečiadienį dar gyvensime „didelio kaimo“ ir Eurovizijos nuotykiais, bet „be tavęs…“. Nes toks yra gyvenimas. Ir jis gražus.

    Dėkojame už draugiškumą ir vienybę. Dėkojame mokytojai Vilijai už parūpintą autobusą.

Šeštokų auklėtoja Kristina Dorofėjienė