Papilės Simono Daukanto gimnazijoje 2026-03-25 dieną, per 7 pamoką 7 klasėje, vyko tikybos pamoka, integruota su muzika. Tema: „Ar galiu Dievui kalbėti poezija? Ir giedoti – dvigubai melstis?“
Kodėl verta giedoti kartu? Krikščionybę galime vadinti giedančia religija. Jau nuo pat Bažnyčios pradžios bendruomenėse buvo giedama ir todėl, kad apaštalai perėmė įprastą giedojimą iš žydų, kaip liudija evangelistas Morkus: „pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną“ (Mk 14, 26), ir todėl, kad įtikėjusieji Jėzų jautė poreikį giedoti savo tikėjimą. Bažnyčios veidas keitėsi istorijos bėgyje, tačiau ji niekada nenustojo giedoti, o tikintiesiems susirinkus kartu švęsti, savaime suponuodavo bendrą giedojimą.
Giesmėje muzikai susijungus su žodžiu galime stipriau išpažinti Dievo Žodį – Jėzų Kristų, juk bendras krikščionių giedojimas būtent ir yra tikėjimo išpažinimas. Tiesa, tam, kad tikrai giliai išreikštume žodžio ir muzikos susijungimą giesmėje, būtina vidinės tylos kultūra. Juk garsas gimsta iš tylos, o vidinė tyla atveria širdį priimti Dievo Žodį. Negalime įsivaizduoti liturgijos be atidos Dievo Žodžiui, kuris moko mus įsiklausyti į šalia esantį – toks klausymasis mus atveda į atsiliepimą žodžiu, malda, giesme ir veiksmu.
Bendras giedojimas vienija, ugdydamas mūsų svetingumą vienas kitam: mokomės išgirsti kitą, derėti kartu ir dovanoti savo balsą. Būtent vienijantis balsams tampame vieningu susirinkimu – ecclesia. Kadangi Bažnyčia, kaip krikščionių susirinkimas, yra Kristaus Kūnas, tai giedodama ji tampa Kristaus balsu, giedančiu šlovę Tėvui ir užtariančiu žmones. Giedojimas taip pat įtraukia kiekvieną į dėkojimą bendroje maldoje – argi tai nėra geriausias žodžio „eucharistija“ (dėkojimas) išpildymas?
Todėl giedojimas nėra vien tik fonas, pagražinimas ar vienas iš simbolinių gestų, naudojamų liturgijoje – tai neatsiejama liturgijos dalis. Muzika, kylanti iš bendro giedojimo, yra ženklas ir simbolis to, kas švenčiama. Todėl bendras tikinčiųjų giedojimas toks svarbus, kad rekomenduojamas net ir tuomet, kai nėra kam vadovauti giedojimui.
Mūsų bendras giedojimas čia, žemėje, niekada nebus tobulas – jis visada liks ribotas dėl mūsų ribotos klausos ar muzikinės išraiškos. Tačiau būtent mūsų ribotumas veda į atsidavimą Dievui.
Tikybos vyr. mokytoja Daiva Paniuškytė ir muzikos vyr. mokytoja Asta Malachauskaitė
