Papilės ateitininkų išvyka „Judam Vaižganto takais“
Juk sakoma, kad tas, kas gerai dirba, turi ir gerai pailsėti. Papilės šv. Aloyzo kuopos ateitininkai, šauniai padirbėję pirmąją rugsėjo pusę, nusipelnė sustiprinti savo inteligentiškumo principą, už gerą darbą rugsėjo 23-iąją užsitarnavo kultūrinę- edukacinę- projektinę išvyką „Judam Vaižganto takais“, skirtą ir judumo savaitei, ir jau tradicija tapusioms Juozo Tumo – Vaižganto 154-osioms gimimo metinėms. Ateitininkams nėra svetimas judėjimas, aktyvus poilsis, o juo labiau, kai ekskursijos eigoje sužinai daug naujo iš istorijos, geografijos, lietuvių literatūros, o ir pats Juozas Tumas – Vaižgantas katalikiškam jaunimui nėra svetimas. Micaičiuose sustojome prie bažnytėlės, kurioje kunigas Vaižgantas ne tik tarnavo, bet ir padėjo lietuviškos spaudos platintojams, slėpdamas spaudinius po altoriumi. Birštone supratome, kodėl būsimas rašytojas visus kvietė „birštonuotis“, pajutome šio kurorto ypatingą ramybę ne tik tada, kai užkopėme į apžvalgos bokštą ir iš padangių stebėjome žalumoje skendintį miestą, bet ir žavėdamiesi jo tylia didybe kiekvienoje gatvelėje, prie kiekvieno paminklo ar statinio, žvelgdami į gilius vandenis be triukšmo nešantį Nemuną, tylumoje stovinčius galingus medžius, tarytum saugančius Vytautą Didįjį ant žirgo. Kopėme į Vytauto Didžiojo kalną, aiškinomės, kur čia stovėjo pilis, kiek jų buvo, kokia gynybinė pilies pozicija, iš viršaus grožėjomės Lietuvos upių tėvo vingiais. Ragavome natūralaus Birštono mineralinio vandens iš čia esančių biuvečių, cypėme iš džiaugsmo ir baimės, kai leidomės vasaros rogučių trasoje, pavargę ilsėjomės Birutės viloje, kur raminančiai čiurleno mineralinio vandens čiurkšlės, sustoję prie paminklo Baliui Sruogai sužinojome, jog Birštono ramumoje jis rašė savo „Dievų mišką“. Judėjome basų kojų taku – ir per akmenėlius, ir per kankorėžius, ir šaltu vandeniu, ir medžių žievių kilimu…. Prisiglaudėme prie Juozo Tumo – Vaižganto statulos, esančios šalia Birštono bažnyčios. Ramu, gera, sava, paprasta ir didinga… Judam toliau Vaižganto takais Kaunan – ten, kur jis tarnavo, gyveno ir liko amžiams. Pakeliui į Vytauto bažnyčią, kur ant suolelio laukia Vaižgantas su savo ištikimuoju taksu Kauku, stabtelime prie Kauno pilies, paminklo vyskupui ir rašytojui Motiejui Valančiui, liaudies dainiui Maironiui, sužinome Vytauto bažnyčios istoriją… ir pagaliau prisėdame šalia Vaižganto- ant suoliuko, greta ištikimojo Kauko. Ir vėl – ramu, gera, sava ir paprastai didinga…. Čia, bažnyčios sienoje, ilsisi „birštonuotis“ kvietęs ir pats Vaižgantas. Papilės ateitininkai, judėję visą dieną, taip pat nori pailsėti, todėl, pasimeldę Kauno didingoje Katedroje, įsiamžinę šalia Maironio kapo, pasuka link Megos – užkąsti, atsigerti, akis paganyti. Kiek daug sužinota, pamatyta, įdėta į savo asmenybės auginimo aruodą. Prisiliesta prie visų ateitininkiškų principų. Visa ši išvyka užsitarnauta aktyvia veikla. Suprantama, be gerų žmonių pagalbos, supratimo, geranoriškumo neapsieita. Dėkojame tėveliams, direktorei, vairuotojui Antanui, Akmenės rajono savivaldybei už projekto finansavimą, geradariams ir kuopos rėmėjams. Ačiū už dalinamą gėrį ir džiaugsmą jauniesiems ateitininkams, Jūsų pagalba nenueina veltui – ji įauga į jaunas asmenybes, ji jas brandina.
Kuopos globėja Genovaitė Pundziuvienė
