Yra susitikimų ir renginių, kurie sukelia tokį širdies virpėjimą ir malonius prisiminimus, tokias geras emocijas, nuo kurių norisi skraidyti… Malonus pakvietimas iš savo buvusios mokinės Eglės Žukauskaitės-Zaveckienės privertė labai rimtai susimąstyti ir prisiminti ne tik, kad aš – kūrėja, bet ir pedagogė. Mane pakvietė pravesti poezijos pamoką su 3-6 klasių mokiniais gražioje ir naujai renovuotoje Akmenės rajono Papilės Simono Daukanto gimnazijoje, jaukioje bibliotekoje.

    Parengusi išleistų knygų ir almanachų parodą, nekantriai laukiau skambučio, kuris sukvietė vaikus į jaukiai paruoštą vietą. Nuo pat pirmų bendravimo minučių pajutau tą šiltą, bendravimo atmosferą. Viskas buvo nuoširdu, tikra, atvira. Pajutau, kad čia susirinko tie, kuriems tikrai rūpi poetinė kalba, kad jiems yra svarbus poetinis žodis. Po klausimo – „kaip jūs gyvenate vaikai?“- pasigirdo ne tik trumpas atsakymas – „gerai“, bet ir noras išsipasakoti apie save, klasę, draugus. Vaikams buvo įdomu, kaip gimsta eilės, kaip rašomos ir leidžiamos knygos, kiek žmonių prie jų dirba, koks yra skirtumas tarp almanacho ir rinktinės, kokią svarbą poezijai turi rimas, ritmas… ir muzika…

    Vaikams patiko užduotis – piešti sakinius viena ir ta pačia saulėtekio tema, bet parašytus skirtingai, vėliau sukurti pagal piešinį ketureilį, ar sugalvoti savo pasirinkta tema. Gimė maži gražūs perliukai, kuriuos vaikai dar ir labai išraiškingai perskaitė. Malonu buvo klausytis ir bendrauti su Andrėja, Egle, Vėjūne, Vija, Elinga, Benu, Armanda, Rugile, Vilmantu, Luka, Pijumi, Titu, Goda, Daniele. Dėkoju kartu su vaikais dalyvavusiai ir kartu visas užduotis atlikusiai mokytojai Salomėjai Dapšienei.

    Kokia gi pamoka be eilių? Skaičiau ne tik savo kalėdinius ir kitus eilėraščius, o taip pat ir anūkės Augustės Liutkutės parašytas eiles „Voras“, „Barbora“, „Kačiukai“. Mokyklos bibliotekai padovanojau almanachą ,,Kalėdinė giesmė“. Gerbiamam direktoriui Ramūnui Perminui nuoširdžiai dėkoju už man padovanotą knygą ,,Kas bus kas. Lietuvos ateitis“ ir padėką su autografu. Maloniausiai jaudinantis momentas, kai vaikai manęs paprašė autografų. Taip maloniai suvirpino širdį. Kokie malonūs apsikabinimai po pamokos… Palinkėjau, kad išsipildytų visos jų svajonės…Net nustebau, kad dauguma jų svajoja turėti broliuką arba sesutę. Reiškia, vaikams reikia vaikiškos draugystės, šilto jaukaus namų bendravimo, meilės… Jautru buvo stebėti, kaip viena mergaitė gražiu apsikabinimu padėkojo už draugės jai skirtas eiles. Štai po tokių renginių norisi, kad žemėje žydėtų gėlės… ir vaikų šypsenos.

Liucija Jagielienė, LNRS narė